|
ar tu atsimeni laikus
visas beprotiškas naktis
mūsų negimusius vaikus
aš vis dar matau jų akis
tai buvo keisti keisti laikai
kai mes vis dar žudėme save
ir mūsų begęstantys veidai
atsispindėdavo lange
dabar ant stalo prieš mane
tiktai atšalus arbata
o rankos tyliai uždengia akis
aš noriu būt kažkur toli
nes jeigu liksiu praeity
galiu ir vėl pradėt kartot klaidas
ilga kaip šimtmečiai diena
ilgai bus chaoso pilna
vienatvė tūno visuomet
kažkur arti prie kūno bet
nebūna amžinas ruduo
ir aš tikiu kažkiek dar tuo
silpna pulsuojanti šviesa
tamsaus koridoriaus gale
Rytis iš Mažeikių
|
