|
tu nieko dar nepažinai
net vėjo lakstančio laukuos
tu net nebandei išgirst jo kalbos
jam ranką ištiesk jis tave sušukuos
tu nieko dar nepažinai
net paukščio skrendančio aukštai
kiek kartų su juo kilai link šviesos
jam žodį ištark jis tau uždainuos
juk nori pakilti kaip vėjas
kaip aitvaras nutrūkęs
tereikia nutraukti tą skausmą
lyg rišantį siūlą
tu nieko dar nepažinai
tik melą slepiamą veiduos
tau nuolat kartojo kad viskas gerai
kas prarastą laiką ir erdvę atstos
tu nieko dar nepažinai
tu neturėjai šilumos
gal nieko dar nesutikai
kas nors bent kiek turėtų jos
Linkėjimas iš Ryčio nuo Mažeikių
|
